Kaip kailių fermeriai visiems meluoja (II dalis)

Vienas didžiausių kailių industrijos bandomų prastumti melų yra tas, kad kailio gaminimas draugiškas aplinkai. Šiame straipsnyje pateiksime duomenis apie kailinių žvėrelių fermų Lietuvoje keliamą taršą ir spręsti dėl kailio draugiškumo aplinkai paliksime Jums. Tam, kad per daug neišsiplėstume, nenagrinėsime kailių apdirbimo proceso, kuriame naudojamos nuodingos cheminės medžiagos – tai tema kitam kartui. Šiame straipsnyje aptarsime tik tai, kaip audinių auginimo procesas veikia aplinką.

Didžiausia Lietuvoje kailinių žvėrelių ferma. „Mėšlidė“ apibraukta raudonai ir nors neatrodo didelė, jos ilgis daugiau nei 50 metrų, o aukštis vietomis siekė 2-3 metrus, kai nuotrauka buvo daryta. „Fur Farm LT“ šioje vietoje veikia nuo 2011 m., bet iki 2015 m. pabaigos nebuvo pasistačiusi reikalavimus atitinkančios mėšlidės.

Didžiausia Lietuvoje kailinių žvėrelių ferma. „Mėšlidė“ apibraukta raudonai ir nors neatrodo didelė, jos ilgis daugiau nei 50 metrų, o aukštis vietomis siekė 2-3 metrus, kai nuotrauka buvo daryta. „Fur Farm LT“ šioje vietoje veikia nuo 2011 m., bet iki 2015 m. pabaigos nebuvo pasistačiusi reikalavimus atitinkančios mėšlidės.

Tema nėra dėkinga, nes turime vis dar labai mažai duomenų iš Lietuvos, bet tikimės, kad jų užteks, jog galėtumėme bent nupiešti bendrą vaizdą.

Kailiniai žvėreliai sugeneruoja tonas mėšlo, kuris nėra tinkamai tvarkomas.

 

Kai 2014 metų gruodį Šiaulių RAAD (regiono aplinkos apsaugos departamentas) patikrino 31 kailinių žvėrelių fermą, pažeidimų rado 31-oje iš jų. 2015 m. perdavėme aplinkosaugininkams medžiagą apie UAB „Fur Farm LT“ netvarkingas mėšlides. Informacija pasitvirtino – dvi įmonei priklausančios fermos nebuvo užtikrinusios, kad mėšlas nepatektų į gruntinį vandenį. 2016 m. pranešėme apie dar vieną fermą, kurioje tarp stoginių su narvais kaupėsi ir puvo srutos ir taip pat nebuvo mėšlidės. Aplinkosaugininkai atliko patikrinimą ir nubaudė fermą. Srutos dažnai nuteka po narvais, reta ferma turi mėšlidę, kuri užtikrintų mėšlo nepatekimą į gruntinius vandenis. Mėšlides statytis brangu, o mėšlą pilti į krūvą laukuose ir kartais sumokėti baudą pigu. Tad nenuostabu, kad fermose randama aplinkosaugos pažeidimų.

Mėšlas po narvais

Mėšlas po narvais

Tad visai nenuostabu, kad žmonės, gyvenantys prie tokių fermų, skundžiasi nuolatine smarve ir užterštu šulinių vandeniu. Kas keista, tai kad fermos nėra normaliai tikrinamos, baudos už pažeidimus neskatina susitvarkyti, nes yra juokingai mažos, o kailių fermų atstovai ir toliau teigia, kad kailis yra aplinkai draugiškas produktas.

Kailinių žvėrelių lavonais nėra tinkamai pasirūpinama.

 

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija savo facebook paskyroje neseniai skelbė:

LŽAA

3 sakiniai, kurių kiekvienas bando suklaidinti. Pirma, tikrai ne visos gyvūninės kilmės fermų atliekos yra sunaudojamos biodujų gamybai. 2016 metų vasarą užfiksavome vieno iš asociacijos narių fermoje deginamas negyvas audines. Apie tokią pačią praktiką girdėjome iš kitos fermos darbuotojo dar 2014-ais metais. Taip pat žinome bent apie 2 fermas, kurios užkasinėdavo negyvas audines. Viena iš jų čia, o apie kitą mums pasakojo audinių fermos darbuotoja. Pastaroji ferma vis dar barsto sumaltus gyvūnus laukuose, tiesa, nežinome, ar audines, ar kitus.

Kitas ne visai melas, bet ir ne visai nusakantis tiesą teiginys yra tas, kad žvėreliai šeriami žmonėms netinkančiu maistu. Taip, ši dalis tiesa, bet nutylima tai, kad iš tų maisto pramonės atliekų būtų galima gaminti biokurą, kas kai kur jau yra daroma. Taip būtų gaunama žymiai daugiau biokuro, negu šeriant atliekas gyvūnams ir paskui biokurui naudojant tai, kas lieka, nulupus kailį.

Na ir trečias sakinys apie „vertingąjį“ audinių mėšlą. Audinių mėšle esantys nitratai, nitritai, fosforas užteršia gruntinius vandenis ir sukelia ežerų eutrofikaciją. Kailių fermeriams Lietuvoje pasisekė, kad jokia aplinkosaugos institucija netikrina ar bent jau neskelbia vandens kokybės ar grunto užterštumo prie fermų ir to, kaip keitėsi šie rodikliai, fermoms atsidarius, bet tyrimai iš Kanados turėtų kelti susirūpinimą ir mums, nes situacija Lietuvoje su tiek daug teršiančių ir reikalavimų nesilaikančių fermų gali būti dar blogesnė.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad kailių fermų atstovai niekada nepateikia tikslių šaltinių. Jie gali pasakyti ką nors nekonkretaus arba duoti nuorodą į „Fur Europe“ – Europos kailininkų lobistų – puslapį, kur informacija irgi būna klaidinanti. 

 

„Tušti narvai“ komanda

Pirma dalis