Gyvenimas prie kailių fermos: kova už orą, kuriuo kvėpuoji

Vieną žvarboką vasario savaitgalį kartu su keliais kitais „Tuščių narvų“ aktyvistais apsilankėme Smilgių kaime (Šiaulių raj.). Smilgiai išsiskiria tuo, kad 3 kilometrų spinduliu aplink kaimą yra 8 kailinių žvėrelių fermos. Tačiau šį kartą istorija ne apie audines; norėčiau papasakoti apie žmonių fiziologinių poreikių nepaisymą. Taip, netgi tokių, kaip, pavyzdžiui, poreikis laisvai kvėpuoti ar gerti švarų vandenį.

Paklausta, ką mano apie kailinių žvėrelių ūkius, Smilgių gyventoja ponia Nijolė atsako: „Neigiama nuomonė viso mūsų kaimo apie tas visas fermas!“

Artimiausi kailinių žvėrelių augintojo Kęstučio Riškaus kaimynai mums papasakojo, kad gretimoje sodyboje (maždaug 100 metrų atstumu nuo kailių fermos – aut. past.) gyventojų išvis nelikę, jų namai stovi neparduodami – kas gi norėtų įsigyti nekilnojamojo turto tokioje apylinkėje? „Už dyką nelabai kas ims“, – pakomentavo ponas Jakovas.

„Kai nueini į tvartą, kvapas juk yra, mes jau pripratę. Kolūky buvo ir kiaulidės, ir karvidės, bet tokios smarvės nebuvo. Pas mane darže, kai vėjas iš vakarų, kažkaip saldu burnoj… ir tas kvapas… Neįmanoma dirbt! Tiesiog pernelyg svaigsta galva. Vaikučius net išberia.“ – Jakovas S.

„Smilgiuose nebėr normalių musių, vien tos mažutės,“ pastebi Ona K.  Jai antrina Darius M.: „Pastatyk lauke arbūzą, tuoj bus nebe raudonas, o juodas.“ Ponas Jakovas savo ruožtu demonstruoja daiktinį eksponatą: nuo vasaros išsaugotą musėms gaudyti skirtą juostelę (žr.fotografiją).

„Mes gyvenime nesam turėję kambary musių. O šiais metais – ir čia musgaudis, ir čia musgaudis, ir čia… Neįmanoma išsižioti tiesiog, jos visur puola, tos musikės.“ – Nijolė J.

Taip Smilgiuose po valandos atrodo lipnus musgaudis, pakabintas namuose.

 

Taip pat Smilgiuose gyvenantys Nijolė ir Ipolitas Januliai pasakojo nuo kailių ūkio įsikūrimo pastebėję ne tik musių, bet ir kitokių kenkėjų pagausėjimą – namuose jie negalį atsiginti pelių. Pono Ipolito nuomone, jos veisiasi kailių ūkyje todėl, kad ten gausu audinių pašaro nuokritų.

„Niekad dar nebuvo tokio antplūdžio, kaip šiemet.“ – Ipolitas J.

„Vieną vakarą mes 15 pelių su spąstais sugaudėm! O paskui jau nebeskaičiavom.“ – Nijolė J.

Paklausėme, ar gyvenimas šalia kailių ūkio kenkia sveikatai, ir smilgiškiai viens per kitą ėmė vardyti, su kokiais nemalonumais susiduria. Ponia Ona pasakojo, kad ištyrus jų šulinio vandenį paaiškėjo, jog jo nitratų indeksas – 65, kai sveikatai nepavojinga riba laikomas 50. Ponai Januliai taip pat turėjo ką pasakyti apie savo šulinį:

„Dukra nusivežusi pasitikrino vandenį. Amoniakas  6 kartus viršijo normą.“

Ponas Jakovas pasakoja apie nemalonų nutikimą, kaip vos apsilankę jo 4 ir 6 metukų anūkai tuoj pat buvo išberti: „Atvažiavo sūnus ir eilinį kartą išsivežė. Sako, neduok dieve, apsikrės ten kokiu velniu. Chemija kažkokia buvo naudota tą dieną.“ Darius M. papildo:

„Poveikio aplinkai vertinime rašo, kad fermoje dukart per dieną barstys gesintom kalkėm. Bet jie patys net nežinojo, kas ten tiksliai parašyta, nes tiesiog apmoka įmonei tą vertinimą. Pats Riškus per posėdį pasakė – „aš nežinau, nėra vykdytojo“.“

Dėl fermos sveikatai sukeliamų pavojų, anot pono Jakovo, į Šiaulius išsikraustė ir jo kaimynas Igoris, kurio šeimoje auga mažametis vaikas (p. Igorio sodyba stovi vos 100 metrų atstumu nuo fermos – aut. past.) Kalbėdamiesi su ponia Nijole taip pat išgirdome nerimo kupinas jos dvejones dėl vaikų sveikatos Smilgiuose. „O tos jo būdos (stoginės žvėreliams laikyti – aut. past.) ar ne senu šiferiu dengtos asbestiniu? O vasarą taigi jis garuoja! Mes čia visi turbūt tų dulkių prisiryjam,“ – nuogąstavo moteris. Nuo savęs galiu pridurti, kad, deja, senas šiferis naudojamas ir kailių fermoms aptverti, ir stoginėms dengti dažnoje Lietuvos kailių fermoje.

Nepaisant aklinų tvorų, kurias turėtų įsirengti kiekvienas audinių augintojas, Smilgių gyventojai pasakoja ne kartą pastebėję pabėgusią audinę. Viena Guragiuose (gretimame kaime) papjovė net 14 vištų. Žinoma, nuostoliai nebuvo kompensuoti.

Ponia Nijolė pasakojo, kad kelios pabėgusios audinės, patekusios į jos kiemą, net neišsigando šuns – priešingai, mėgino jį pulti. Šią Smilgių gyventoją ypač gąsdina galimybė, kad iš fermos atskridusios musės ar pabėgę žvėreliai paplatins kokią nors ligą:

„Neduok dieve kokia nors būtų liga, kokia infekcija tiems žvėriukams, kuri žmogui persiduoda – nu viskas mums čia! Man tai baisu.“

Rodos, priešgaisrinė sauga taip pat nėra kailių ūkių stiprioji pusė. Ponas Jakovas atsimena įvykį 2014 m. rugpjūtį: „Vieną naktį atsikeliu, žiūriu – dega! Garbės žodis! O ten tuščia, nieko nėra. Pats iškviečiau gaisrininkus, pasitikau, parodžiau, dargi nubėgau ant keliuko. Ir kad nors ateitų, „ačiū“ pasakytų! (smilgiškiai ne tik nesulaukė padėkos už fermos išgelbėjimą, bet K. Riškaus buvo apkaltinti jos padegimu – aut. past.) Net telefono ten nėra. Būtų visai sudegę. Visas kaimas galėjo supleškėti.“ Smilgiškis prisiminė, kad žvėrelių ūkyje dažnai deginamos šiukšlės ir spėliojo, kad galbūt gaisrą galėjo sukelti kurio nors iš darbuotojų išeinant numesta nuorūka.

„Degina amžinai, visą laiką kažką ten degina. Dūmai juodi juodi eina.“ Ipolitas J.

Smilgių keliukas, išmaltas audinių fermai priklausančiais traktoriais. Būtent šiuo keliu turėtų esant reikalui skubiai privažiuoti gaisrininkų automobiliai – ir būtent šiuo keliu į mokyklą einantys Smilgių vaikai priversti bet kuriuo metų laiku avėti guminius batus.

O visgi istorija turi ir šviesesnę pusę. Manote, kad vienas lauke – ne karys? Kaip įrodo Smilgių pavyzdys, turėdamas tinkamą arsenalą, ir vienas karys gali ryžtingai  siekti tikslo.

Dariaus Mitkaus, javų augintojo, sklypą nuo Riškaus kailinių žvėrelių ūkio skiria tik tvora. Ūkininkas pasakoja: „nepasitenkinimas prasidėjo su pirmosiom problemom – keliama smarve, vėliau sekė antra problema – musių antplūdis. Neįsivaizduoju, koks normalus kaimo gyventojas galėtų į tai nereaguot. Aišku, pirmiausia viską išsakiau pačiam žvėrelių augintojui K. Riškui, bet tas nelabai pasiteisino – vietoj to, kad imtųsi kažkokių priemonių, po kiekvieno išsakyto nepasitenkinimo jis pastato dar kokias 10 būdų (stoginių, skirtų žvėrelių narvams laikyti – aut.past.)“ Karas su smarvės šaltiniu pokalbiais nesibaigė – Darius pasakoja ėmęsis daugybės priemonių, kad sutramdytų aplinka nesirūpinantį kaimyną; taip pat ieškojo ir politikų bei institucijų pagalbos: „Praeitą rudenį apsilankiau pas Seimo narę Rimą Baškienę. Išsakiau problemą, pasitarėm ir nusprendėm, kad reikia kreiptis į Aplinkos ministrą. Na, vėliau, aišku, raštai ėjo vienas po kito kaip „atsakymai“ į paklausimą…“ Kol kas realios, apčiuopiamos naudos – nedaug. Tiesa, Aplinkos apsaugos agentūra K. Riškui išrašė net kelias baudas (visus kartus jų dėmesį į problemą atkreipė Darius), tačiau, regis, ši drausmės priemonė žvėrelių augintojo visiškai nepaveikė – poveikio aplinkai vertinime aprašytos dengtos mėšlidės šalia fermos kaip nėra, taip nėra. Mėšlas verčiamas tiesiog laukuose, nepaisant jokių pavojų aplinkai ir vandeniui.

K. Riškaus „mėšlidė“.

„Čia nežino žmogus net ką jis įsirengęs. Tai ar mėšlidę įrengei? Aš neturiu pinigų. Man neužtenk pinigų. Ar srutas, tas nuotekas surenki? Tai dabar neturiu pinigų. Aš nebespėjau. Tai jau dabar ruduo. Ir viskam va tokie pasiteisinimai.“ – Nijolė J.

„Apsileidom Lietuvą svetimais žvėrim. Mums jų nereik; čia užsieniečių ponams kailiukų reik. O pas mus veža visą mėšlą.“ – Ona K.

Surinkęs 44 Smilgių ir aplinkinių kaimų gyventojų parašus, Darius Mitkus sustabdė planuotą fermos plėtrą mažiausiai metams. Atšilus orams ir prasidėjus naujam sezonui bus atliktas kailių fermos poveikio aplinkai vertinimas. Nuo jo rezultatų priklausys, ar K. Riškui bus leista išplėsti savo auginamų audinių bandą nuo 3 iki 8 tūkstančių patelių. Kailių fermeriai teigia, jog išeiga iš vienos patelės – 5 jaunikliai per metus. Mes žinome, kad audinės jų veda daugiau. 10-12 jauniklių vienoje vadoje nėra retas nutikimas. (Toks didelis skirtumas tarp mūsų ir kailininkų pateikiamo atsivestų jauniklių skaičiaus atsiranda dėl to, kad jie skaičiuoja tuos gyvūnus, nuo kurių galėjo nulupti kailius. Daug jauniklių miršta nesulaukę žudymo ir lupimo sezono.) Taigi, net jeigu vadovautumėmės kailių industrijos atstovų informacija, Smilgių kaimo gyventojai išgelbėjo mažiausiai 25 000 audinių nuo gyvenimo ir mirties kailių fermoje.

Visos „Tuščių narvų“ organizacijos vardu dėkoju Dariui Mitkui ir kitiems Smilgių gyventojams už jų ryžtą, atkaklumą ir nuopelnus aplinkai bei gyvūnams. O tiems, su kuriais kalbėjomės – už jų laiką, arbatą ir šiltą sutikimą.