Skerdyklų darbuotojai: dar viena mėsos industrijos auka

Kristina Mering yra sociologijos magistrantūros studentė Talino universitete (Estija). Ji atliko tyrimą apie skerdyklų darbuotojų požiūrį į gyvūnus ir jų pačių darbą didžiausioje Estijos skerdykloje. Savo darbą Kristina pristatė Europos gyvūnų teisių konferencijoje Varšuvoje šių metų liepos 30 d. Po jos kalbos, įžymaus tinklaraščio „The Vegan Strategist“ autorius Tobias Leenaert iš jos paėmė interviu.

Tobias Leenaert: Kas paskatino tave atlikti šį tyrimą?

Kristina Mering: Šis tiriamasis projektas buvo mano sociologijos bakalauro  studijų dalis. Pasirinkau temą apie skerdyklų darbuotojus, nes ji atrodė turinti įdomios medžiagos tyrimui. Taip pat aš norėjau suprasti, kaip šie žmonės susitvarko su tokiu smurtinio pobūdžio darbu. Man tai atrodė puikus būdas suprasti žmogaus ir gyvūno santykius platesniu mastu.

pork-slaughterhouse

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ar gali apibūdinti šią skerdyklą? Ar ji atspindi pramonę?

Tai yra didžiausia ir moderniausia skerdykla Estijoje. Jie žudo ir kiaules, ir karves. Vienai kiaulei supjaustyti ir išdoroti reikalingas 21 žmogus, o vienai karvei – 37 žmonės. Procesas prasideda nudūrimu ir baigiasi mėsos paženklinimu jos maistine sudėtimi. Kiaulės yra uždaromos į dujų kameras prieš joms mirštant nuo dūrio į kaklą. Anksčiau kiaulės, kad netektų sąmonės prieš nudūrimą, būdavo paveikiamos elektros šoku, tačiau kartais didesnėms kiaulėms tai sukeldavo dar didesnį stresą, todėl šio metodo buvo atsisakyta. Dujų kambariai taip pat yra kankinimas, bet šiuo atveju kiaulės bent jau nėra nuduriamos pilnai sąmoningos būsenos. Tai yra mažesnis blogis iš dviejų.

Kokie yra reikalavimai norint gauti darbą skerdykloje?

Nėra jokių darbo reikalavimų. Iš esmės priėmimo procedūra yra labai paprasta: kandidatams yra parodomas skerdimo eigos filmukas. Tie, kurių nesupykina, yra priimami į darbą. Visa kita jie išmoksta darbo metu.

Kokia yra darbo aplinka?

Darbo tempas labai greitas. Per minutę vidutiniškai nužudomos trys kiaulės. Darbuotojai turi atlikti greitus pasikartojančius judesius, kurių pasekmės būna pritrintos pūslės bei sustingę raumenys. Taip pat jiems tenka dirbti tiek dideliame karštyje, tiek šaltyje, o jų darbo įrankiai – peiliai – labai aštrūs, su jais nesunkiai galima susižeisti. Visi darbuotojai sutiko, kad jiems nepakankamai mokama už tokį darbą.

Kokia yra skerdyklos darbuotojų nuomonė apie jų darbą?

Nė vienas iš mano apklaustų žmonių negalvojo, kad tai yra jų pašaukimas. Jie teigė, kad skerdykloje jie atsidūrė daugiausia atsitiktinai. Iš esmės jie dirba tokį darbą, nes neturi kito pasirinkimo. Darbuotojai čia keičiasi labai dažnai.

Kaip jie susidoroja su darbo „nemalonumais“?

Tam, kad jie galėtų dirbti savo darbą, jiems reikia išmokti išjungti savo emocijas. Kadangi jie supranta, kad atima gyvūno gyvybę, jie turi būti labai gerai įvaldę emocijų blokavimo mechanizmą. Jie susikuria savo rutiną, kuri nuslopina jų emocijas ir leidžia atlikti reikiamą darbą per daug apie jį negalvojant. Kai aš paklausiau vieno žmogaus apie nudūrimo procesą, jis man atsakė taip: „Jeigu mes apie tai galvotume, tai čia būtų vieta, netinkama mums dirbti“. Jie įsideda ausinukus ir klausosi muzikos arba radijo. Jiems taip pat padeda įsitikinimas, kad pasaulyje kažkas turi dirbti skerdikais, kad kažkas turi atlikti visą šį darbą. Atrodė, kad kiekvienas ten esantis norėjo kaip nors pateisinti skerdyklos funkciją ir savo darbą joje.

Ar jie galėjo įsivaizduoti pasaulį be skerdyklų?

Jie negalėjo įsivaizduoti vegetariško pasaulio. Kai aš jų paklausiau apie pasaulį be skerdyklų, jie pasimetė, nes negalėjo sugalvoti, kas tada nužudytų visus fermose auginamus gyvūnus.

Kas tave labiausiai nustebino viso šito tyrimo metu?

Mane labiausiai nustebino tai, kad nė vienas iš darbuotojų nebūtų galėjęs nužudyti mažo veršiuko. Kartais apylinkėje sudega koks tvartas  ir savininkai ieško būdų atsikratyti veršiukais, kurie galiausiai atsiduria skerdyklose. Įprastas emocijų išjungimo mechanizmas šiuo atveju jau nebesuveikia. Vienas iš darbuotojų man pasakė: „Veršiukai yra kažkas kitokio, kažkas ypatingo. Aš nesugebėjau išlikti bejausmis jiems.“ Mažų veršiukų ašaros darbuotojus paveikia žymiai labiau, nei suaugusių karvių, kurias jie mato kiekvieną dieną. Taigi labiausiai stebinantis dalykas buvo tas, kad, kai į skerdyklą dėl nenumatytų aplinkybių buvo atsiųsta apie penkiolika veršiukų, nė vienas iš darbuotojų nesugebėjo jų nužudyti ir teko veršiukus išsiųsti atgal.

versiukai-yra-kazkas-kitokio-1

 

Mano nuomone, yra nežmoniška prašyti žmonių nužudyti tiek daug gyvūnų kiekvieną dieną. Kita vertus, situacija galbūt būtų dar blogesnė, jei į šį darbą žmonės išvis neįsitrauktų ir viską už juos padarytų mašinos.

Taip, jei žmonės į tai neįsitrauktų, tai dar labiau atitolintų nužudymo procesą nuo mėsos apdirbimo ir suvartojimo. Iš tiesų yra labai didelė tendencija automatizuoti visą šį procesą ir aš spėju, kad netolimoje ateityje tik keli žmonės bus reikalingi prižiūrėti skerdyklų darbą. Tačiau automatizuoti visą procesą tikriausiai nebus labai lengva. Šioje konkrečioje skerdykloje reikia bent dešimties žmonių tam, kad būtų nulupta karvės oda.

Kaip tu jauteisi atlikdama šį tyrimą?

Aš visiškai išjungiau savo emocijas – tikriausiai panašiai, kaip ir tie darbuotojai. Matydama visą žudymo eigą ir tai, kaip prieš mano akis gyvūnai nukraujuoja iki mirties, aš stengiausi išlikti kiek tik galima racionali ir išgauti kuo daugiau informacijos apie visą situaciją. Aš tai mačiau kaip galimybę. Kol kiaulės buvo žudomos, aš uždavinėjau klausimus. Tik jau sėdėdama autobuse pakeliui namo aš pamačiau, kaip drebėjo mano kojos. Tai buvo pirmas kartas, kai aš vėl galėjau būti savimi, ir tada aš supratau, kaip visa tai mane paveikė. Aš vis dar turiu krauju išteptus batus iš skerdyklos.

Ar tau buvo sunku, ir ar išvis įmanoma, suprasti skerdyklų darbuotojų išgyvenimus?

Aš norėjau surinkti informacijos, kad galėčiau suprasti, ką jiems reiškia dirbti tokį darbą. Tai privertė mane suvokti, kad toks darbas yra neįsivaizduojamai sunkus ir kad dažniausiai jie neturi iš ko rinktis. Taip pat yra svarbu tai, kad jie nepriėmė tokio sprendimo savanoriškai. Žinoma, aš nepritariu tam, ką jie sako apie gyvūnų žudymą. Bet man nereikia sutikti su jų pozicija gyvūnų atžvilgiu tam, kad suprasčiau, jog visa tai, ką jiems tenka patirti, taip pat yra labai sunku.

Ką tu atsakytum, jei kas nors teigtų, kad mes neturėtume užjausti šių žmonių, nes tai, ką išgyvena gyvūnai, yra nepalyginamai blogiau?

Pats faktas, kad tai, ką išgyvena gyvūnai, yra nepalyginamai blogiau, nereiškia, kad mes neturime užjausti ir pačių darbuotojų. Visa tai nėra kažkokios kančios varžybos, o greičiau pačioje sistemoje esančios problemos įžvelgimas. Mano nuomone, tragiškos darbo sąlygos skerdykloje kai kuriais atvejais gali būti svarus argumentas tiems žmonėms, kuriems gyvūnų kančia nėra prioritetas.

Ką tu tikiesi pasiekti šiuo tyrimu?

Mano tikslas buvo pažvelgti į skerdyklos vidų ir parodyti, kad jos darbuotojai neturėtų būti vadinami „blogais“ ar „nedorais žmonėmis“ (kaip kartais galima išgirsti iš kai kurių gyvūnų gynėjų). Pagrindinė problema slypi gyvūnų ir pramonės komplekse, sistemoje, išnaudojančioje gyvūnus, kuri taip pat turi neigiamą poveikį ir savo darbuotojams, turintiems padėti jai klestėti bei judėti į priekį.

„Tuščių narvų“ komanda

Parengta pagal: http://veganstrategist.org/2016/08/05/slaughterhouse-workers-the-meat-industrys-other-victims/