Mano pirmoji diena skerdykloje

Faith, visą gyvenimą valgiusi mėsą, vieną dieną praleido dirbdama skerdykloje. Tą dieną ji tapo vegane ir nusprendė kovoti už visus gyvūnus. Tolimesnis tekstas – netaisyta, jaudinanti jos istorija, atsiųsta Vegan Australia organizacijai praėjus kelioms dienoms po apsilankymo skerdykloje.

Pirmoji diena:

O dieve! Atsiprašau už tai, kad siunčiu jums šią žinutę, bet visą laiką naudojau mėsą bei mėsos produktus ir niekada to labai nesureikšminau. Buvau bedarbė jau daugiau nei du metus ir galiausiai gavau darbą skerdykloje. Apie tai irgi per daug negalvojau, tik jaučiau palengvėjimą, kad pagaliau turiu darbą. Bet jis tęsėsi vieną dieną, nes aš negalėjau jo atlikti. Tai pats klaikiausias, siaubingiausias dalykas, kurį man teko patirti per visą savo gyvenimą! Ir jis yra vadinamas „humanišku“…

Skerdykla. Nuotrauka ©Animal Equality

Penktadienį namo grįžau pilnomis ašarų akimis. O tas kvapas! Mirties kvapas – vis dar galiu jį užuosti! Negaliu miegoti ar išmesti sau iš galvos tų vaizdų. Daugiau nebenoriu net prisiliesti prie mėsos. Nemaniau, kas viskas bus būtent taip. Niekada nesu išbandžiusi naujų mitybos ar gyvenimo būdų – seneliai mus užaugino pienininkystės ūkyje ir valgyti mėsą bei pieno produktus buvo savaime suprantama.

Pirmoji darbo diena buvo tiesiog klaiki. Praleidau naktį jausdamasi blogai fiziškai. Maudžiausi po dušu šešis kartus, bet vis dar galiu užuosti kraują ir mirtį. Nežinau kaip sugebėsiu tai padaryti. Turiu du vaikus ir mes niekada daugiau nebepirksime mėsos. Noriu pabandyti tapti vegane. Vien tik mintis apie mėsos pirkimą ir gaminimą mane pykina. Ištvėriau vieną dieną darbe ir tai buvo viskas, ką galėjau padaryti. Pirmoji savaitė turėjo būti vien tik stebėjimas. Aš net nenumaniau!

 

Jaučiuosi tokia kvaila, nes keli mano draugai tapo veganais ir maniau, kad tai jie kvaili ir seka kokia nors nauja hipių mada. Dabar jaučiuosi blogai dėlto, kad teisiau jų sprendimą. Man siūlė pažiūrėti dokumentinius filmus, bet to taip ir nepadariau. Niekada negalvojau, kad mėsos pramonė tokia siaubinga. Maniau, kad elektros šokas nužudo gyvūnus iš karto. Bet ne! Jie lieka gyvi ir staugia. Ir net jeigu jie būtų negyvi – tas kraujas… O dieve! Nemanau, kad kada nors dar galėsiu ramiai praeiti pro mėsos skyrių parduotuvėje.

Antroji diena:

Šiąnakt sėdžiu ir vaizdai vis dar išnyra mano mintyse. Tiek laiko išbuvusi be darbo, buvau laiminga pagaliau jį turėdama. Tikėjau viskuo, kuo žiniasklaida norėjo, kad tikėčiau. Tai humaniška! Gyvūnai to nejaučia! Ten važiuojant mačiau didelį aptvarą, pilną žolę ėdančių karvių, ir viskas atrodė normalu. Tada pajaučiau liūdesį, žinodama, ką jie ten daro, bet iš tiesų nieko nežinojau iki tol, kol patekau į vidų ir pamačiau pati. Man pravedė ekskursiją ir parodė mėsininko kambarį, kuris atrodė kaip normalus mėsininko kambarys – tai man nesukėlė nerimo.

Tada man buvo aprodytos patalpos viduje ir tai, kas yra lauke; galėjau pasivaikščioti ir paglostyti vieną iš karvių. Aš nebuvau taip arti karvės nuo to laiko, kai mano seneliai turėjo savo ūkį. Vėliau man buvo parodytas pakavimo kambarys, kur susitikau su kitais darbuotojais. Iš jų vienas man tarė: „Užsidėk šituos ir eik pažiūrėti kaip visa tai vyksta.“ Man buvo duoti batai ir plastikinė prijuostė. Tada per aplink, pro didžiules duris buvau nuvesta ten, kur gyvos karvės buvo surikiuotos į eilę ir sklido garsas, panašus į tą įprastinį „mūūū“, bet skambėjo jis kitaip. Dabar esu įsitikinusi, kad jos buvo išsigandusios. Kai kurios karvės iš baimės šlapinosi. Praėjome dar kelias duris ir man buvo pasakyta, kad man nepatiks tai, ką pamatysiu, bet tai yra gyvenimo dalis. Tam tikslui buvo auginama dalis grūdų bei šios karvės. Jos neturėjo jokio kito tikslo. Viena prasiveržė ir nusileido užtvara, prispausdama jos galvą. Ji pradėjo blaškytis. Jaučiausi blogai, bet įtikinau save, kad tai tėra gyvenimo dalis. Toks buvo tų karvių gyvenimo tikslas.

Skerdykla. Nuotrauka ©Animal Equality

Kažkas priėjo su daiktu, kuris atrodė kaip nedidelis strypas – tai buvo elektros šokas. Jis akimirksniu nutrenkė karvę ant žemės ir tikėjausi, kad ji mirė, bet taip nebuvo. Karvė kratėsi, bet jie sakė, kad tai tik jos nervai, kad karvės smegenys jau buvo mirusios ir ji nieko nejautė. Po maždaug vienos minutės, kol jie rišo karvės kojas, ji pabandė atsistoti. Tai NĖRA nervai! Ji suklupo ir pabandė dar kartą, bet jos užpakalinės kojos buvo pakeltos, kol kita karvė buvo įvedama pro galvos surakinimo mechanizmą. Aš paklausiau, ar ji buvo mirusi, ir jie atsakė, kad taip. Bet jos akys buvo atmerktos ir vieną akimirksnį sutikau jos žvilgsnį. Tada, pakabinta ant kojų, ji buvo nugabenta į kambarį, išklotą vien tik baltomis plytelėmis, primenantį didelį dušą su trapu grindyse. Man pasakė: „Tau niekada neteks daryti šio darbo, tik neapsivemk čia, gerai.“ Žmogus priėjo ir, kol karvė dar blaškėsi, perpjovė jos kaklą. Ji energingai priešinosi! Ji bliovė. Ji kratė savo galvą pirmyn ir atgal ir kraujas taškėsi ant visos sienos bei sruvo žemyn iš jos kaklo. Jos mūkimas tapo vis silpnesniu ir silpnesniu, ji grūmėsi vis mažiau, kol tiesiog liko kaboti.

Pažiūrėjau žemyn. Stovėjau nuo jos kiek daugiau nei per metrą ir mano batai buvo ryškiai raudoni, visiškai pasidengę krauju. Niekada nebuvau mačiusi tiek daug kraujo ir nežinojau, kad jis turi kvapą. Jis turi! Jis kvepia metalu ir mirtimi. Karvė buvo pakabinta šiame kambaryje ir kraujavo tol, kol čia ėjo kita, visiškai tokia pati kaip ir pirmoji. Besipriešinanti. Atmerktomis akimis ir nuožmiai mūkdama. O jie sako, kad tai tik nervai. Karvės smegenys yra mirusios nuo elektros šoko! Aš tuo netikiu. Aš ten stovėjau ir mačiau, kaip buvo nužudytos septynios karvės. Aš negalėjau to ištverti. Po ketvirtos aš turėjau išeiti į lauką, nes mane supykino. Man buvo pasiūlyta pridėti prie nosies medžiagos gabalėlį su Vicks tepalu. Taip, aš atsikratyčiau kvapo, bet negalėjau sugrįžti. Visgi, pagalvojus apie savo vaikus ir darbą grįžau atgal į vidų ir stebėjau dar trijų karvių mirtį.

Nusiaviau savo batus, nusirišau prijuostę ir grįžau į mėsininko kambarį, kur kiti darbuotojai bandė mane paguosti. Jie sakė, kad man dar buvo per anksti pamatyti skerdimo kambarį. Mėsa iki tol man niekada nekėlė susirūpinimo. Vieną kartą netgi susitikinėjau su mėsininku. Bet dabar matant mėsą matau ir tas karves, ir kraują, užuodžiu kvapą, tą metališką mirties kvapą. Mano vaikinas šiąnakt pasakė, kad kraujas neturi kvapo ir aš jį tik įsivaizdavau. Atsakiau jam, ar jis kada nors tiesiogine ta žodžio prasme buvo šalia kraujo klano? Kai, atrodo, litras po litro išteka ir liejasi tau po kojomis? Ne, kraujas turi kvapą! Išeidama skerdykloje pasakiau, kad negrįšiu. Jie mane suprato ir davė 75 dolerius už dieną, nors aš tik stovėjau.

Siena skerdimo patalpoje. Nuotrauka ©Animal Equality

Niekada nejaučiau tiek daug skausmo dėl kitų gyvų būtybių, bet pajaučiau toms karvėms. Tai mane taip sukrėtė, jog negalėčiau to pamiršti. Šiąnakt vis dar verkiu, kol rašau visą šią istoriją. Tam tikru atžvilgiu gal ir gerai, kad visa tai patyriau. Po šios patirties kalbėjau su trimis savo draugais veganais. Atsiprašiau jų už tai, kad kritikavau juos ir jų pasirinkimą. Už tai, kad buvau įžūli ir užsispyrusi mėsos valgytoja, kuri juos vadino hipių pasekėjais ir populiarių madų aukomis. Labai gailiuosi ir esu dėkinga, kad jie priėmė mano atsiprašymą bei yra pasiruošę padėti man pasikeisti. Vienas dalykas, dėl kurio esu visiškai tikra, yra tai, kad niekada daugiau nevalgysiu mėsos. Pieno produktų atsisakyti gali būti sunkiau, bet stengsiuosi visiškai pašalinti gyvūninės kilmės produktus iš savo maisto raciono.

O svarbiausia yra tai, kad niekada nepamiršiu šio penktadienio. Kiekviena detalė, kiekvienas garsas visą laiką bus įsirėžęs mano mintyse kaip momentas, kuris mane pakeitė. Esu pasibjaurėjusi tuo, kaip man buvo meluota ir kaip buvau įtikinta, kad tai, kas vyksta skerdyklose, yra humaniška ir kad elektros šokas galvijus nužudo iš karto. Dabar jau žinau, kad jis to nepadaro. Penktadienį mačiau tai savo akimis. Yra du būdai: pirmas – pneumatinis pistoletas, antras – elektros šokas. Elektros šokas nutrenkia gyvūnus, bet vėliau jie atsigauna. Man vis dar bloga ir tai tęsis kelias dienas, bet esu pasiryžusi bent kažką pakeisti. Gyvūnai to nenusipelnė. Tik norėčiau, kad būčiau tai pamačiusi anksčiau. Taip pat dėkoju jums už tai, kad priėmėte mano žinutę ir maloniai atsakėte. Man taip gėda dėl savo ankstesnio požiūrio į veganus. Dabar, kai pamačiau tai, ką pamačiau, visiškai pritariu veganizmui ir stengsiuosi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie žiaurų elgesį taip vadinamose „humaniškose“ skerdyklose.

 

Jei ir jūs norite žengti pirmuosius žingsnius augalinės mitybos link, parsisiųskite mūsų nemokamą augalinės mitybos gidą „Geri sprendimai“.

„Tušti narvai“ komanda

Paruošta pagal: http://www.veganaustralia.org.au/my_first_day_at_work_at_the_slaughterhouse