Kodėl verslai gali padėti gyvūnams labiausiai

Kad ir kiek daug gali nupirkti vienas žmogus, dažniausiai įmonės gali nupirkti (ir nuperka) daugiau. Vienas kailinius labai mėgstantis asmuo per sezoną gal nusipirks dvejus ar trejus, tačiau mados namai gali pasiūti tūkstančius kailinių. Net ir labiausiai kiaušinius mėgstantis žmogus kažin ar nusipirks daugiau negu vieną ar dvi dėžutes per dieną, bet prekybos centras tokių dėžučių nusipirks tūkstančius. Todėl manome, kad į tai būtina atsižvelgti planuojant kampanijas ir veiksmus dėl gyvūnų.

Viena labai gerai tai iliustruojanti įmonė yra Sodexo. Nors Sodexo savo srityje yra vieni didžiausių pasaulyje, nedaug kas apie juos žino Lietuvoje. Sodexo tiekia maistą renginiams, ligoninėms, mokykloms, universitetams ir kitoms įstaigoms 80-yje šalių. Per metus jie sunaudoja tiek kiaušinių ir kiaušinių produktų, kiek padeda maždaug 750 000 vištų. Maždaug tiek vištų gali auginti didžiausias Lietuvoje paukštynas, t.y. BAB „Vievio paukštynas“ (BAB yra bankrutuojanti akcinė bendrovė). Ir tai yra daugiau nei ketvirtadalis visų Lietuvoje užauginamų vištų.

Dabar pagalvokime, kurį kelią rinktumėmės, jeigu norėtume pagerinti sąlygas 750 000 vištų. Jie yra keturi:

• Įtikiname ¼ Lietuvos gyventojų pirkti ne narvuose augintų vištų kiaušinius
• Įtikiname didžiausią Lietuvos paukštyną kardinaliai pakeisti tai, kaip augina vištas
• Įtikiname atsakingas institucijas uždrausti auginti vištas narvuose (taip padėtume dar didesniam skaičiui gyvūnų)
• Įtikiname Sodexo (arba panašią įmonę, arba kelias dideles įmones) atsisakyti narvuose augintų vištų kiaušinių

Pirmasis scenarijus:

Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų – tai maždaug 700 000 žmonių. Pasiekti tokią auditoriją ir tada ją įtikinti, jos nevartotų narvuose augintų kiaušinių ir produktų su narvuose augintų vištų kiaušiniais (nes kiaušiniai naudojami daugybėje produktų) būtų labai sudėtinga.

Pirma priežastis, Lietuvoje šiuo metu tik 3% kiaušinių užauginama ne narvuose. Aišku, kažkiek ne narvuose augintų vištų kiaušinių mes importuojame, bet taip pat importuojame ir labai daug narvuose augintų kiaušinių, tad greičiausiai pasirinkimo procentas išlieka panašus, t.y. ~3%. Tai reiškia, kad alternatyvius kiaušinius galėtų rinktis tik 3% žmonių. Jeigu mums labai pasisektų ir 5% ar 10% žmonių pradėtų kreipti dėmesį į tai, kokius kiaušinius perka, daliai iš jų tiesiog nepavyktų nusipirkti kitokių kiaušinių. Tai reiškia, kad žmonės tiesiog ir toliau pirktų nr.: 3 kiaušinius. Pripažinkime, kad nedidelė dalis mūsų ko nors neradę parduotuvėje tiesiog paimame artimiausią alternatyvą ieškotam daiktui ar produktui ir tikrai neiname skųstis parduotuvės administracijai ar nerašome jiems laiškų. Net jeigu tai daro dalis žmonių, didžioji dalis tiesiog perka kitą produktą arba neperka išvis. Žmonės perka tai, kas yra siūloma ir net jeigu pasirinkimas yra didelis, negali rinktis pirkti to, ko net nėra pasiūloje.

Taip pat verta šiek tiek aptarti kainos aspektą. Šiuo metu ne narvuose augintų vištų kiaušiniai kainuoja 1.5-3 kartus brangiau negu narvuose augintų vištų. Nors patys augintojai teigia, kad dedekles auginti ant kraiko kainuoja apie 20% brangiau, nepamatysime tokio paties dydžio nr.:2 kiaušinių, kurie būtų tik 20% brangesni negu pigiausi nr.:3 kiaušiniai. Taip yra todėl, kad kai kurios prekės taikosi į tam tikro segmento vartotojus ir jos kainuoja ne tiek, kiek kainuoja jas pagaminti, o tiek, kiek pirkėjas gali už jas sumokėti.

Geras pavyzdys yra firmos Choice ledai. Jie yra be laktozės, be gliuteno ir tinkami veganams. Šie ledai, mūsų žiniomis, yra gaminami Lietuvoje. Vienoje parduotuvėje Lietuvoje jie kainuoja 2.39€. Kitai įmonei priklausančioje parduotuvėje Estijoje normali jų kaina yra 1.39€. Kodėl atsivežus produktą į kitą šalį, kurioje ir vidutiniai atlyginimai yra didesni, jis staiga atpinga taip drastiškai? Tiesiog parduotuvėje Estijoje šie ledai nėra taip stipriai nutaikyti į pirkėjų, kurie alergiški ar kažko nevartoja dėl etinių priežasčių, segmentą. Lietuvoje esanti parduotuvė suprato, kad alergiški laktozei, gliutenui ar veganai yra pasiruošę mokėti daugiau už ledus, kurių kitaip išvis nepirktų. Ir jiems nesvarbu, kad tų ledų bus nuperkama mažiau; kai antkainis toks didelis, jie vis tiek uždirbs.

Tas pats šiuo metu yra ir su nr.:2 kiaušiniais. Jie kainuoja brangiau, nes juos perka tie, kurie pasiruošę mokėti daugiau už etiškesnius ir galimai sveikesnius kiaušinius. Jeigu nebeliktų nr.:3 kiaušinių ir pagrindiniai, parduotuvėse pardavinėjami kiaušiniai, būtų nr.:2, jų kaina negalėtų būti tokia aukšta, kokia yra dabar, nes dalis pirkėjų neišgalėtų jų pirkti. Tada kaina turėtų labiau atspindėti realybę ir būtų labai panaši į dabar matomas nr.:3 kiaušinių kainas. Dėžutė pigių nr.:3 kiaušinių kainuoja apie 0.90€, tad dėžutė nr.:2 kiaušinių neturėtų kainuoti daugiau nei 1.08€ (ir tikėtina, kad pradėjus gaminti masiškai, tokių kiaušinių kaina dar nukristų). Jeigu jums tai atrodo didelis skirtumas, paklauskite savęs, ar norėtumėte už analogišką dėžutę kiaušinių mokėti 0.72€, jeigu žinotumėte, kad juos padėjusios vištos buvo laikomos žymiai žymiai blogiau negu taip, kaip yra laikomos dabar.  

Antrasis scenarijus:

Sulaukėme nemažai pasiūlymų protestuoti prieš paukštynus, kurie narvuose laiko vištas. Jeigu tai siūlantys nuoširdžiai tiki, kad žmonėms, kurie kasdien mato tokius gyvūnus, bandyti apeliuoti į sąžinę, yra veiksminga, norėtume išgirsti jų argumentus. Paukštynai puikiai žino, kokiomis sąlygomis laiko gyvūnus ir plakatai su iškankintomis vištomis jų savininkų nepaveiks. Jie tokius vaizdus yra matę ir puikiai supranta, kad taip auginti jiems yra pigiau. Kodėl jie turėtų ką nors keisti, jeigu jų gaminamas produktas yra perkamas, o kažką keisti reikštų papildomas investicijas?

Trečiasis scenarijus:

Galėtume siekti, kad Seimas priimtų įstatymą, kuris uždraustų vištas laikyti narvuose. Šiuo metu manome, kad tai padaryti būtų pernelyg sudėtinga. Dar ne taip seniai, t.y. 2012 m. visi paukštynai turėjo pakeisti narvus. ES direktyva numatė, kad nuo 2012 m. ES draudžiama laikyti vištas bateriniuose narvuose ir jos turės būti laikomos pagerintuose narvuose. Tai reiškė dideles investicijas paukštynams, pakilusias kiaušinių kainas ir didelį nepasitenkinimą šiame sektoriuje. Norėtųsi galvoti, kad Seimo nariams rūpi gyvūnų gerovė, bet nemaža jų dalis atstovauja ūkininkų interesams. Iš patirties matome, kad pasiekti realių pokyčių gyvūnams einant įstatymų leidybos keliu yra labai sunku. Net kai kalbame apie kažką, kam nepritaria didžioji dalis Lietuvos gyventojų ir kas atneša labai nedaug naudos šaliai ir daug žalos aplinkai (t.y. kailių fermos). Kalbant apie kailių fermų draudimą mums bent jau pasisekė, kad tarp svarbių politikų nėra kailių fermerių. Tačiau daugiausiai paukštynų vienaip ar kitaip valdo Vičiūnai (kai kurie paukštynai dalinai priklauso Vičiūnams, o kiti Vičiūnų valdomai įmonei VG Agroholding). Kauno meras, tikėtina, labai priešintųsi bandymui keisti vištų dedeklių sektorių jam nepatogiu būdu. Žinoma, mes nesakome, kad tai būtų neįmanoma, bet yra lengvesnis kelias pasiekti tuos pačius rezultatus be draudimo (deja, Lietuvoje to paties nepavyktų padaryti su kailių industrija, nes beveik visi kailiai yra eksportuojami ir čia negrįžta). 

Ketvirtasis scenarijus:

Viena labai didelė įmonė gali pakeisti gyvenimus tūkstančiams ar net milijonams gyvūnų. Tie, kas pardavinėja kiaušinius vienokia arba kitokia forma yra tikrieji užsakovai, t.y. vartotojai patys neperka iš paukštynų (išskyrus labai mažus kiekius paukštynų firminėse parduotuvėse, pasiekiamose tik tiems, kas gyvena nelabai toli), iš jų didžiuliais kiekiais perka kiti verslai. Jeigu didžiausias užsakovas pasakys paukštynui, kad nuo tam tikrų metų nebepirks narvuose augintų kiaušinių, bet pirktų kitaip išgautus kiaušinius, paukštynas turėtų labai rimtą priežastį pakeisti tai, kaip augina vištas. Kitu atveju jis galėtų nebent bankrutuoti.

Grįžtant prie Sodexo, jų įsipareigojimą atsisakyti narvuose augintų vištų kiaušinių nebuvo pernelyg sudėtinga pasiekti. Žinoma, Sodexo nenorėjo nieko keisti tik po diskusijų ir susitikimų su gyvūnų apsaugos organizacijomis. Bet po viešos kampanijos, kurios metu visuomenė buvo informuojama apie Sodexo naudojamus kiaušinius, jie nusprendė prisijungti prie kitų didžiulių įmonių ir įsipareigoti nebepirkti narvuose augintų vištų kiaušinių iki 2020-ųjų metų.

Kai įmonės priima tokius įsipareigojimus, tai nereiškia, kad paskutinę dieną jų asortimente 97% ar net 100% kiaušinių bus iš narvų, o atėjus įsipareigojimo laikui, staiga viskas pasikeis. Gera žinia ta, kad jos dažniausiai nuosekliai pradeda mažinti nr.:3 kiaušinių pirkimą ir didinti nr.:2 kiaušinių pirkimą. Yra ir tokių įmonių, kurios dar neatėjus galutinei įsipareigojimo dienai pardavinėja 97% ne narvuose augintų kiaušinių. Tai reiškia, kad toks pokytis gyvūnams yra greičiausias ir realiausias. Todėl mes to ir siekiame bendraudami su Lietuvoje esančiomis įmonėmis. Aišku, dauguma jų keistis nenorės, todėl svarbu, kad klientai to iš jų reikalautų. 

Taip pat norime išreikšti supratimą, kad vištoms būti laikomoms ant kraiko nėra idealu. Kadangi gauname tokios kritikos (ypač iš veganų), norime trumpai paaiškinti, kodėl pasirenkame tokią taktiką. Žinoma, kad geriau yra išvis nebūti išnaudojamam jokiu tikslu ir jokiais būdais. Tačiau šioje vietoje turime pasirinkimą: nepasiekti nieko arba pasiekti geresnes sąlygas vištoms. Kad ir kaip norėtume, pasaulis nepasikeis per vieną dieną ir žmonės masiškai neatsisakys gyvūninių produktų vien dėl to, kad pamatė žiaurų video iš paukštynų. Tačiau dauguma sutiks, kad vištos turėtų būti laikomos geresnėmis sąlygomis. Ir jeigu nuoširdžiai pagalvotume, turbūt visi sutiktume, kad geriau būti višta, laikoma ant kraiko, negu višta, laikoma narve. Jeigu galime padėti 2.6 mln. gyvūnų ištrūkti iš narvų, privalome tai padaryti. Nes alternatyva būtų nepasiekti nieko.